Daumantės istorija

„Su liga atėjo suvokimas, kad nėra nieko brangiau nei sveikata ir artimi žmonės, o gyvenimas yra laikinas, todėl nereikia daug galvoti, reikia veikti ir daryti tai, ką nori. Aš nebuvau tokia ryžtinga prieš ligą, dabar supratau, kad galima ir reikia ne tik svajoti, bet tas svajones pildyti – kada jei ne dabar?“ – Daumantė, įveikė didžiųjų B ląstelių limfomą

Pirmieji ligos simptomai Daumantei pasireiškė gyvenant saulėtam Kipre, tačiau kimimą ir sausą kosulį priskyrusi peršalimui, jų nesureikšmino. Vėliau kosulys didėjo, pradėjo labiau erzinti, atsirado veido ir kaklo tinimas, kuris iššaukdavo dusulį. Vietiniai gydytojai Daumantei sakė, jog greičiausiai tai tik alergija saulei, vis tik, tinimo nemažino vartojami priešalerginiai vaistai. Kuriam laikui padėjo medikų skirti hormoniniai vaistai, tačiau nustojus juos vartoti, visi simptomai pasikartojo.

Į Kiprą atostogauti atvykusios Daumantės mama ir sesuo iškart pastebėjo, jog ji gerokai sulieknėjo – paaiškėjo, jog mergina numetė apie 10 kilogramų. Sunerimusi mama dukrą privertė grįžti į Lietuvą ir pasidaryti išsamius tyrimus. Netrukus paaiškėjo ir priežastis – didžiųjų B ląstelių limfoma, 2 stadija. Merginai buvo skirti 6 chemoterapijos kursai. Po jų atliktas PET tyrimas parodė, jog tokio gydymo nepakako, todėl buvo skirta 20 radioterapjos kursų.

„Prisimenu, kai mama pranešė apie diagnozę, greitai įvedžiau į paiešką, kas tai yra ir ten buvo aiškiai parašyta – vėžys. Tepasakiau „Bet, mama, taigi man vėžys“. Ji palinksėjo galva, tėtis paėmė už rankos ir pasakė „Viskas gerai, mes visi kartu įveiksime“. Tiek ir tereikėjo. Nei karto nemąsčiau, kodėl taip atsitiko būtent man, ar aš mirsiu, ar pasveiksiu. Beveik visą sirgimo laiką netikėjau, kad man vėžys. Priėmiau tai kaip iššūkį. Žinojau, kad tikrai pasveiksiu, nesigailėjau savęs, neleidau ir kitiems savęs gailėti. Taip pat į priekį stūmė noras gyventi, matyti kaip auga mano sūnėnas ir dukterėčia, aistra keliauti. Viskas susidėjo į vieną vietą ir nebuvo laiko mąstyti apie kažką kitą“, – pasakoja Daumantė.

Gydymo metu namuose praleistas laikas Daumantei padėjo suprasti, kad ji nori keliauti, jog tai yra didžiausia aistra ir tikslas, tad mergina kūrė planus, kur keliaus, vos tik pasveiks. Liga Daumantei suteikė dar daugiau stiprybės, kitokio suvokimo ir požiūrio į gyvenimą.

„Labai pradėjau vertinti savo gyvenimą. Niekada nebuvau ta, kuri vertina materialius dalykus, kreipia dėmesį į kitų žmonių nuomonę ar bando į kažką lygiuotis, visada turėjau tvirtą nuomonę. Su liga atėjo suvokimas, kad nėra nieko brangiau nei sveikata ir artimi žmonės. Taip pat, kad gyvenimas yra laikinas, todėl nėra kada daug galvoti, reikia veikti ir daryti tai, ką nori. Aš nebuvau tokia ryžtinga prieš ligą, dabar supratau, kad galima ir reikia ne tik svajoti, bet tas svajones pildyti – kada jei ne dabar? Taip pat suvokiau, kad nesu šiukšlių dėžė ir reikia žiūrėti, ką dedu į burną, nereikia kišti bet kokio maisto, valgyti su saiku. Atsirado noras labiau rūpintis savimi, sportuoti, susigrąžinti savo fizines formas.

Juokas ima, kai draugės ar draugai verkšlena dėl visiškai nereikšmingų dalykų, nors ir suprantu, kad kiekvienam žmogui jo problema yra didžiausia ir svarbiausia. Vis tiek nevengiu patraukti tokių žmonių per dantį ir primenu, kad yra didesnių ir blogesnių dalykų gyvenime. Pati į viską žiūriu paprasčiau. Niekam nelinkiu sirgti, tačiau labai norėčiau, jog žmonės turėtų galimybę suprasti, ką tenka patirti onkologine liga sergantiems, kad susivoktų, kas iš tiesų gyvenime yra svarbu“, – atvirauja ji.

Onkologinės ligos diagnozę išgirdusiems žmonėms Daumantė pataria neužsidaryti savyje, negyventi tik su liga, nebijoti apie tai kalbėti, sakyti, ką išgyvena ar išeiti į viešumą. Taip pat, labai svarbu, anot jos, neskaityti internete informacijos apie savo ligą, šalutinius gydymo poveikius ir t.t.

„Visi esame skirtingi ir ligą kiekvienas išgyvename skirtingai. Prisiskaičius apie visus tuos dalykus internete paskui sėdi ir lauki „o kada man taip bus? Kodėl man taip nėra, juk buvo parašyta, kad taip turi būti, turbūt kažkas negerai, kažką darau ne taip“. Nekiškite į galvą neigiamos informacijos ir neigiamų minčių. Gyvenkite taip, kaip ir gyvenote, tik prisiminkit, kad turite vykdyti gydytojų nurodymus. Tas gydymas nėra toks baisus, kokį jį nupiešia daktarai ar kiti žmonės. Žiūrėti į tai reikia, kaip į pareigą.

Turbūt psichologiškai sunkiausia tampa tada, kai darosi akivaizdu, kad sergi onkologine liga. Man taip buvo, kai pradėjo slinkti plaukai, bet iš to pasidariau pramogą. Nors mama sakė eiti į kirpyklą ir ten nusiskusti plaukus, aš nesutikau ir pasakiau, kad jau kirpėjos tikrai man neskus plaukų su gailesčiu akyse ir nežiūrės, kaip aš raudu. Paprašiau sesers, kad ji mane nuskustų ir tai buvo labai smagi diena, daug juoko, gerų emocijų. Taip, aš verkiau, bet iš juoko. Nevengiu pasijuokti ir iš savęs, o kai tapau plika, tai tik dar daugiau visokiu nesąmonių prisigalvodavau. Jei vėluodavau susitikti su draugais, siųsdavau atsiprašymo žinutes su pasiteisinimais, jog turiu išsidžiovinti ir išsitiesinti plaukus. Nenešiojau peruko ir tai labai padėjo įgyti pasitikėjimo savimi. Buvau išsipiešusi „plikę“ chna dažais“, – šypsosi Daumantė.

Copy right „Drąsos ambasadoriai„